Sėkmingą verslą įkūręs Larsas Larsenas vertingų pamokų išmoko dar būdamas penkerių

„Manau, jog dėl ko nors ryžtingai apsispręsti ir laikytis sau duoto pažado – labai geras dalykas“, – sako parduotuvių tinklą „JYSK“ įkūręs Larsas Larsenas. Pirmąją parduotuvę dar 1979-aisiais įkūręs verslininkas šmaikščiai pasakoja, kaip jau vaikystėje gyvendamas kaime išmoko vertingų gyvenimo pamokų, kurios veikiausiai prisidėjo ir prie stulbinamos jo sėkmės.

Vaikystė kaime – burokai, kiaušiniai, pelės

L. Larsenas dar dabar gerai prisimena, kaip vaikystėje teko šešias valandas važiuoti iš Arnborgo į Thy, kur teko persikraustyti. Dabar tuos laikus, kai jo šeima ūkininkavo Thy, verslininkas sako atsimenantis kaip didžiausią košmarą. „Kai esi 4-5 metų mažylis, motina silpnos sveikatos, nori ar nenori esi priverstas ūkyje padėti, kiek tik išgali. Ir dažniausiai man tai nekeldavę didesnių problemų. Dažniausiai“, – pasakojimą pradeda L. Larsenas.
Verslininkas prisimena, jog pirmasis jo rimtas darbas ūkyje buvo burokų priežiūra. Kartu tai buvo ir pirmoji gyvenime pasitaikiusi galimybė užsidirbti pinigų – už vieną sutvarkytą ežią jis gaudavo kronos ketvirtuką.
„Ta ežia būdavo tokia ilga, jog nematydavau galo. Tam prireikdavo dirbti net kelias dienas, bet nebuvo baisu ar sunku, nes juk gaudavau atlyginimą. Tik visą ketvirtuką gaudavau gana retai, nes teko išmokti labai svarbias kruopštumo ir darbo kokybės pamokas. Pagaliau įveikęs, kaip tada atrodydavę, pabaigos neturinčią burokų ežią, nekantriai laukdavau savo pastangų kokybės vertinimo. Kiekviena ežia buvo kruopščiai apžiūrima, ieškant mano galimai paliktų klaidų. Kiekvienas rimtesnis apsižioplinimas kainuodavęs penkis kronos centus“, – pasakoja sėkmingas verslininkas.
Anot L. Larso, šioje vietoje derėtų paaiškinti, kas kalbant apie burokėlių retinimą XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį, buvo įvardijama kaip rimta klaida. „Šiandien burokus sodina specialios mašinos, sėklas sėjančios matematiškai tiksliu atstumu viena nuo kitos – maždaug kas 20 centimetrų. Vos tik sėkla išdygsta, prasikala daigelis, technika pasirūpina ir piktžolių naikinimu. Kitaip tariant, užtikrinamos idealios sąlygos jiems augti. Mano vaikystės laikais sėjimo mašinos tikrai nebuvo tokios tikslios kaip šiandien – sėklos į dirvą keliaudavo pliūpsniais, įprastai vos kelių centimetrų atstumu viena nuo kitos. Be to, nebuvo ir jokių piktžolių prevencijos sprendimų.
Taigi, vos tik sėklos prasikaldavo į dirvos paviršių, penkerių „mažasis Larsas“, septynerių brolis Knudas, aštuonerių sesuo Inge, devynerių brolis Hansas ir 48-erių mama Vera kibdavo į darbą su kauptukais – aštriais ašmenimis su maždaug 20 centimetrų ilgio rankena. Mūsų darbas buvo pasirūpinti, kad daigeliai turėtų pakankamai vietos ir jiems nekliudytų piktžolės. Kitaip tariant, užtikrinti, kad kiekvienas runkelis sau turėtų maždaug 20 centimetrų spindulio erdvę, kad augtų ir stiprėtų“, – prisimena L. Larsas.
Taigi, kokios buvo tos neatleistinos klaidos, kurios kainavo „mažajam Larsui“ taip sunkiai uždirbamus pinigus? „Pavyzdžiui, maždaug metras, skiriantis vieną ūglį nuo kito. O ir tie ūgliai – visai ne runkelių, o kokios nors apsukrios mane suklaidinusios piktžolės“, – pasakoja verslininkas. 

Karjeros posūkis

L. Larsas su mama labai greitai sutarė, kad iš burokėlių priežiūros jis greičiausiai pinigų visgi neuždirbs. Taigi, po gana greit nutrūkusios jo burokų prižiūrėtojo karjeros, penkiamečiui buvo patikėta rinkti kiaušinius.
„Reikalai pastebimai pagerėjo. Mano pareiga buvo kiekvieną mielą dieną vištidėje surinkti kiaušinius – iš pradžių maniau, kad tai lengva užduotis. Deja, ir vėl suklydau: ir šis darbas buvo neatsiejamas nuo kokybės kontrolės. Kai visi surinkti kiaušiniai atsidurdavo pintinėse, juos tekdavę kruopščiai nuvalyti drėgna šluoste ir tvarkingai sudėti į kartoninius dėklus. Toliau – minėtoji kokybės patikra. Dėkluose negalėjo būti nė vieno nešvaraus ar įskilusio kiaušinio. Su nešvariais viskas paprasta, tiesiog paimdavau šluostę, ir problemos nė kvapo.
Įskilę kiaušiniai – visai kitas reikalas. Tai buvo vėjais paleisti pinigai. Aš didelės bėdos (skirtingai nei mano mama) nemačiau: juk pardavimui netinkamus kiaušinius galėdavome suvalgyti patys. Tokiais atvejais mama primindavo auginanti penkis, o ne keturiolika vaikų“, – prisimena L. Larsas.
Taigi, kurį laiką už kiekvieną įskilusį kiaušinį berniukas sulaukdavo mamos sugalvotos bausmės – turėdavo išgerti tą kiaušinį žalią.

„Žinoma, penkiamečiui tai tikrai nebuvo pats gardžiausias delikatesas, tad mamos taktika pasiteisino, tik gaila, jog ne 100 procentų. Gana greitai supratau, jog žalią trynį galima išsukti su cukrumi, tad žali kiaušiniai man tapo nebe bausmė, o tikras malonumas ir gardžiausias vaikystės desertas. Taip baigėsi ir mano kaip kiaušinių rinkėjo karjera“, – pasakoja verslininkas.

Pelių fobija

Galiausiai „mažasis Larsas“ buvo pristatytas prie darbų surenkant derlių. „Nešiodavau įvairiausius ryšulius. Sekėsi neblogai. Tik, jeigu tekdavo turėti reikalų su kukurūzais, tekdavo turėti reikalų ir su pelėmis – daugybe pelių. Kartą per pietų pertrauką pajutau, kaip kažkas juda mano kelnių klešnėje. „Sėdėk ramiai, vaiki“, – nurodė suaugusieji. Žinoma, pasakyti žymiai lengviau nei padaryti. Tada reikalus į savo rankas perėmė mano vyresnis brolis Hansas. „Stokis“, – paliepė. Ir tada man trenkė. Žinoma, ne per veidą – per šlaunį. Tadam. Iš klešnės iškrito mažytė pelytė be gyvybės ženklų. Visi juokėsi už pilvų susiėmę. Žinoma, tik ne „mažasis Larsas“. Klykiau lyg skerdžiamas“, – dabar prisimena L. Larsas.
Tą dieną jis nusprendė, kad niekada gyvenime neturės nieko bendro su derliaus nuėmimu ir panašiais dalykais – už jokius pinigus.
„Manau, jog dėl ko nors ryžtingai apsispręsti ir laikytis sau duoto pažado – labai geras dalykas. Kad ir kas benutiktų. Tik ūkyje gyvenančiam penkiamečiui, kurio pagalbos prireikia tai vienur, tai kitur, laikytis sau duoto nebylaus pažado nepaprastai sunku. Juo labiau, kad auklių klausimas XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio ūkyje, deja, niekam nebuvo aktualus. Buvau labai užsispyręs ir ryžtingas vaikigalis.
Vėliau, kai prašydavo pagalbos susidorojant su derliumi, tiesiog imdavau ir dingdavau tarsi į vandenį. Taigi, užuot dirbę darbus, šeimynykščiai kaip pametę galvas ieškodavo „mažojo Larso“. O ieškodavo ilgai, nes turėjau ne vieną ir ne dvi puikias slėptuves. Kartais slėpdavausi vištidėje, kartais tiesiog ant nugaros gulėdavau burokų lauke. Taip gulėdamas, žiūrėdamas į debesis, įsivaizduodamas fantastiškiausias būtybes ir svajodamas galėdavau pragulėti ištisas valandas. Tol, kol išgirsdavau namiškių šūksnius „Larsai, kur tu“, „Laaarsai, išlįsk“ ir galiausiai žodžius, kurių taip laukdavau: „Tau nereikės nieko daryti, tik pasirodyk“, – prisimena verslininkas.